Drambliuko sapalionės

Taip lengva būti auka, taip lengva… Visi teiraujasi kaip laikaisi, visi rūpinasi, visi stengiasi… Bent jau iki tol kol visų neatstumi. Taip lengva kai esi tragedijos sūkuryje, kai viskas slysta iš po kojų, bet visada pasirodo tie, kurie išties yra draugai. O kas jei tai užsitęsia? Kas jei šią tragediją ištempsi be galo. Kas jei kvėpuosi ir gyvensi tik ja…  Visiems atsibos. Gal jie manys kad tai naujas tu, gal tiesiog pasiduos, o gal pritrūks kantrybės. Kas žino. Liksi vienas, tą žinau. O taip norėsis kam nors pasiskųsti…

- Važiuoju, mam.

- Pala, kur?

-…

- Pas ją?

-…

- Tu gal mazochistas?

- Gal.

Nėra džiaugsmo, jau taip seniai nėra džiaugsmo. Kaip aš jo pasiilgau. Kaip užkniso mane šitas sarkastiškas šaltumas, šita praraja mano sieloje. Kaip norėčiau nebejausti jos. Kaip norėčiau gyventi toliau. Kaip… Nežinau kaip. Tiesiog nežinau. Niekas nėra pakankamai geras man. Ne dabar… Vis dėl to yra, bet tam žmogui aš nesu pakankamai geras. Aš jos nevertas, nevertas jos rūpesčio, nevertas jos pasitikėjimo. Nebevertas. Norėčiau ištrinti viską kas buvo. Viską. Nesvarbu ko tai mane išmokė, svarbu kad tai ką iš manęs išplėšė yra daug brangiau, brangiau už viską. Nebemoku džiaugtis. Man liūdna. Man depresija. Man bloga nuo to kad man visada bloga. Pavargau. Pavargau neturėti jokio tikslo. Pavargau nematyti jokio reikšmingo siekio. Pavargau nebeturėti dėl ko kovoti. Aš kovotojas, man reikia karalystės, kurią galėčiau ginti. Ir ne savos, nes iš manosios likę vieni pelenai.

Life’s not fair. Get over it.

Gal pasakysi kodėl, tau, žmogau, dar vis skauda? Kai tuo tarpu visi eina tolyn su savo gyvenimo keliais tu suknistai įstrigęs ten, kur jau ir taip praleidai per ne lyg daug laiko. Gailiesi savęs, gailiesi akimirkų, kurios, dabar supranti, buvo netikros. Leidi sau net ilgėtis žmogaus, kurį būdamas aklas tame, ką vadinai meile, atgrasei nuo savęs ir išstūmei iš gyvenimo. Vienintelį žmogų turėjusi drąsos pabandyti tau padėti. Tu vis dar nesuvoki, kaip viskas yra taip kaip yra. Kaip tu likai vienas… Bet širdyje žinai kad pats visus išstūmei, jiems tiesiog „nebuvo vietos”. Argi ne taip sakei…
Kas atsitinka kaip beprotis pagaliau atgauna protą ir supranta, kad viskas kas buvo kažko verta jo gyvenime buvo prarasta tos beprotystės pasekme. Kas atsitinka kai žmogus turėjęs vieną gyvenimo tikslą sužino kad tai tebuvo vienas didelis šlykštus melas. Kas atsitinka kai tu per silpnas atsistoti atgal ant kažkokio kelio, o aplink nėra nieko. Nieko, tik tavo suknista praeitis…

Viskas prasidėjo labai gražiai. Prasidėjo „Alchemiku”. Nuostabu. Įkvepiantis pasakojimas.
Viskas prasidėjo labai gražiai. Prasidėjo nuo meilės. Pirmosios ir nepakartojamos.
Ir abu sudėjus gavosi visiškas ir totalus chaosas. Meilė turėjusi praeiti greitai ir ramiai tapo kova be atilsio. Tapo mano „asmenine legenda”. Buvau kvailas, nors, palyginti, nebejaunas. Galėjau padaryti viską, dėl jos. Bent jau maniau kad galėjau, bet ar yra skirtumas?..
Buvo kitos knygos, pasidariau tikras fanas. Kol… Viskas virto šipuliais. Tada pamatai kad tai vienas didelis kičas. Suvoki, kad tai ką jis rašo, tai tu skaitei jau daug kartų rytietiškoje literatūroje. Tai ne nesąmonės, tai tikra rytietiška išmintis, bet pritaikyta vidutiniams Vakarietiško pasaulio skaitytojams. Pritaikyta tau.
Fuck it. Visada paauglystėje atsiranda šis požiūris. Su juo į mano gyvenimą atėjo E.M.Remarkas. Nuostabus realus skausmas, kuris atsispindi palikto ir sugniuždyto, pirmuosius stiprius savo santykius su kitais žmonėmis griaunančio žmogaus akyse. Mano akyse. Visa tai atsispindėjo ir jo kūriniuose. Tas suknistas pasaulio grubumas, švelnus žiaurumas, bet kartu romantiškas požiūris į draugystę ir ach… meilę. Tu dar vis neišlipi iš lovos, kurioje tikėjai pasakomis. Bet ateina laikas…
Kai pagaliau pamatai visą (bent jau tikiesi, kad visą) pasaulio bjaurybę. Ne tik išdavystes, melą ir traiškomas jau ir taip sudaužytų tavo vilčių šukes, bet ir suknistą žmonių gašlumą, visišką sąžinės abstinenciją, beatodairišką troškimą būti pastebėtam, liaupsinamam, kaip pamatai ką žmonės daro kad tik gautų ko nori. Kai… kai pagaliau suvoki kad tai ne košmaras. Tai ne dalis žmonijos. Tai ne pasakos „blogiečiai”. Tai daugelis. Tai tu. Tada supranti koks teisus Ch.Palahniuk, nupiešdamas tavo skaitomus pasaulius pačiomis bjauriausiomis įmanomomis spalvomis.

Kavinė. Ne restoranas, ne baras, o kavinė, sakykim, maždaug vero ar kažkas panašaus. Prieš mane - mergina. Neįsivaizduoju kodėl… Ji kažką kalba, kažką apie svajones, madą, nežinau. Sėdžiu šypsausi… Pastebiu kad prie šalimo staliuko sėdi „bosas”, tiesiog matosi, kad jis bosas: pilvukas, trumpai kirpti plaukai, brangus kaklaraištis, dar brangesnis kostiumas… Hmm…Ką jis veikia kavinėje, kaip ši? Ir dar su savo pavaldiniu (tai taip pat akivaizdu). Gal dar vienas boso-skyriaus vadovo suartėjimo triukas, kurį bosas išgirdo per kokį smegenų plovimo seminarą ar perskaitė tokios pat rūšies knygoje. „Smegenų plovimas”…gal jam ir nepakenkė, apsišvarino, bet visko neištrynė. Atsigulu ant suolo, ant kurio iki tol sėdėjau… Mano kojos ištiestos į naująjį mano stebėjimo objektą. Mano galva per penkis centimetrus nuo jos kelių. Ji nesislenka arčiau… Ką gi. Gal ir geriau. Suneriu rankas už galvos. Matau kaip jam tai nepatinka. Aš jį tiesiog nervinu, bet ne labiau nei jis savo „skyriaus vadovą”. Šis išgėrė savo kavą per 3 minutes ir nuo to laiko yra pasiryžęs iš ten dingti. Jis nervinasi, visgi čia jo bosas. Užkeliu vieną koją ant kitos, suformuodamas ketveriukę. Ji kažko klausia…Taip aš buvęs kalnuose, ten nuostabu. Kažką kalbu, kažkokį romantišką mėšlą. Jai to reikia, tokioms naivioms romantikėms to reikia. Joms reikia tokių kaip aš. Ne, joms reikia panašių kaip aš. Riekia tokių, už kurių jaustųsi kaip už sienos, bet žinotų kad ta siena turi minkštą širdį ir romantišką dvasia. Pff… Bosas nervinasi, vis dažniau žvilgsnis nuo pavaldinio krypteli į mane. Atsakau sarkastiška šypsena. Prie jo prieina padavėjas. Abu kažką kalba, galva linkteli į mano pusę. Na, spektaklis, prasideda. Padavėjas prieina, prašo atsisėsti „normaliai”. Che… kas šiais laikais išvis yra „normalu”. Sako jei taip nepadarysiu bus priverstas mane išvaryti. Taip… žinau. Mergina susierzina. Padavėjas nesulaukęs jokio atsako prašo palikti savo vietą. Atsistoju. Žiūrėdamas į bosą einu link striukės. Apsisuku.
-Ponas prašau nusivalykite tą džiaugsmingą galios šypsenėlę nuo savo veido.
Boso akys išsiplečia.
-Taip, jūs. Jūs manote, kad sugebėjote laimėti karą, bet pamiršote kodėl jį pradėjote. Tiksliau kodėl aš jį pradėjau. Vien tik jums įėjus jūs mane nužvelgėte ir nurašėte. Bet aš parodžiau jums, kad yra kitaip. Atsiguldamas priverčiau atkreipti į mane dėmesį, jus atkreipėte. Kūną pasukote nuo savo pašnekovo link manęs, kojas sukryžiavote rodydamas nesaugumą ir batų galus taip pat nukreipėte mano pusėn. Sunėręs rankas už galvos parodžiau savo pasipūtimą ir tai jog manau esantis viršesnis. O jūs vos valdėtės. Rankos už nugaros… sugniaužtas riešas, vėliau alkūnė. Jūs neapkenčiate tokių išsišokimų…
Bosas perbalęs iš pykčio, bet susitvardžiusiu balsu -visgi jis bosas- man lepteli:
-Vaikeli, tau dar daug žolės reik apšikt kad galėtum su manimi taip kalbėti,- nusisuka ir bando tęsti pokalbį su savo „skyriaus vadovu”.
Taaaip,- sakau aš,- aš tik suknistas Lietuvos studentas. Bet tas suknistas studentas jus privertė elgtis pagal jo valią visas dešimt minučių. Pagalvokit ką sugebėsiu po dešimties metų…
Merginos nebėra. Šuds. Apsivelku striukę. Išeinu laukan. Žiema. Suknista šalta žiema. Užsitraukčiau cigaretę, bet nerūkau. Vėlu. Reik namo, o mano transporterė pabėgo tik įpusėjus mano spektakliui. Išėjusi net nestabtelėjo palaukti, neatsisuko, tikriausiai net neatsigręžė. Šalti stotelėje pusvalandį, tiesiog puiku. Kur tas suknistas globalinis atšilimas kai jo reik. Ir kodėl aš vis bandau apsaugoti merginas nuo šūdo, kurio aš pilnas…

Ir sugalvok man tokią nesąmonę, gulint infekcinių ligų skyriui paskutinę naktį prieš išrašymą ir nesugebant užmigti… Taaaip, turėčiau rūpintis kitkuo, turėčiau galvoti kaip išsisukt nuo skolų, kurių per dvi su puse savaitės prisikaupė nemažai. Turėčiau galvoti ar man tikrai nusispjauti kad mano galimybė susirgti limfoma padidėjo užsikrėtus šituo virusu. Turėčiau galvoti kaip man susitvarkyti gyvenimą ir pagaliau pamiršti žmonės, kurių jame nebėra. Pagaliau reikia suvokti, kad mano klaidos kainavo man vienintelę draugystę, kurią galėjau laikyti tikra. O gal… gal kaip tik apie tai ir nereikia galvoti…

Lankau karate kyokushinkai treniruotes. Jau 6 metai. Pilnas kontaktas, beveik nėr apsaugų ir t.t. Bet nerašysiu apie patį sportą, tik pafilosofuosiu apie vieną šio kovos meno įkūrėjo mokymą. Masutatsu Oyama teigė, kad svarbiausia kovoje (turima omenyje varžybinę ar kovą treniruotės metu) yra nesužeisti priešininko. Taip, keista. Iš pradžių ir man taip pasirodė, bet vėliau supratau, ką tai reiškia. Kovoje svarbiausia ne jėga, greitis ar ištvermė. Svarbiausia - tikslumas ir atidumas. Nes jei tu trenksi kur nori, o ne kur išeina, niekaip nesužeisi (ar bent jau netraumuosi) priešininko. Tam suvokti prireikė 3 metų… Nors turiu kolegų lankančių 8-12 metų ir to aiškiai „nepagaunančių”.
Aš būdamas naivus iš prigimties pradėjau į tai gilintis ir bandyti pritaikyti gyvenime. Ir ištiktųjų, kas būtų jei visi žiūrėtume ne savęs, o artimo, su kuriuo bendraujame, rūpintumėmės ne kaip apginti savo skaudžiausias vietas, o nepaliesti jo/jos. Ir nebežaisime kitais, jų jausmais, viltimis ir svajonėmis. Kas būtų, jei supratę, kad kitas yra silpnas, jam padėtume, o ne pasinaudotume vargšu, pakelti savo reputacijai/savikliovai/tuštybei. Ir, galbūt, tuomet kam nors verkiant, jį bandys pralinksminti, o ne pasišaipyti, ir gal tada niekas nebebijos verkti. O juk taip sunku šypsotis kai širdis tvinsta ašarose. Neskaudinkime kitų tik todėl, kad kažkas skaudina(-o) mus. Bukime išmintingesni. Kaip jau sakiau aš naivus, bet… Pakeiskime pasaulį.

“Mėgstu pasijuokt iš kitų. Kartais tai tiesiog būtina. Matai būtybę turinčią viską, ko paprastas ir normalus žmogus (jei tokių yra) galėtu norėti iki pilnos laimės, bet ne, ji verkia… Skundžiasi kad pasaulis nemielas, kad nuo visiškos depresijos gelbėja tik laipsniai ir dūmas. Juokinga. Krizenčiau nors ir iki gyvenimo galo, jei nebūtų taip liūdna. Tokios asmenybės nebemoka būti vienos. Daugelis nebemoka būti vieni, ir sėdėjimas vienam prie pc ar knygos nesiskaito. Manau būtų laikas susivokti, kad esame patys atsakingi už tai kaip jaučiamės dėl kitų, kaip su mumis elgiasi, galiausiai, kaip žiūrime į gyvenimą. Juk gyveni tu, o ne tavo mama, mokytojas, draugas ar mylimasis. Tu ir tik tu nurodai taisykles kaip su tavimi bus elgiamasi.
„Nekaltinkit salotų” sakė vienas išmintingas žmogus. Jei tavo auginamos salotos nuvyto juk nekaltinsi jų, kaltinsi save. Taip ir santykiuose su kitais, jei nepatinka kitų elgesys tai tu jiems leidai taip elgtis. Netylėk, stiprūs žmonės mėgsta tiesą ir priima ją, silpni gyvena svajonėse. Kodėl turėtum kentėti dėl to, kad kažkam atrodo taip su tavimi bendrauti teisinga? Nesileisk įkalinamas draugijoje, kurios nemėgsti, nors tai nereiškia šalintis kiekvieno, kuris tik truputėlį nepatiko. Niekas nėra toks, koks atrodo. Pabandyk pažinti žmogaus vidų, ne kaukę. Duok šansą kiekvienam tapti tavo gyvenimo dalimi. Juk protingi žmonės mokosi net iš kvailių, tuo tarpu kvailiai ir iš protingų niekada nepasimoko. Nereikia kitų atstumti, dėl to kad jie atrodo ar galvoja kitaip. Būkime atviri naujoms idėjoms ir požiūriams, turėkime principus, bet nebūkime principingi nes, principingi žmonės neprogresuoja. O jei neprogresuoji, galiausiai degraduoji…”

Hmm… Tai parašiau ne daugiau kaip prieš pusantrų metų. Kaip viskas keičiasi… Teisybę sakant, ilgiuosi to kvailo naivuolio, kuriuo buvau.

Kur dingo tas romantikas, kuriuo buvai? Kur dingo svajonės, viltys? Kur dingai pats tu? Nebežinau, kas, kodėl, kaip… kas blogiausia, man nerūpi. Niekas. Apatija buvo mano svajonė, kai kankino skausmas, bet dabar… Aišku, žmogui juk niekad nėra gerai, bet negi man tikrai reikia visiškai nusigerti kad galėčiau pabūti bent kiek linksmas? Negi taip sugedau? Norėčiau išmokti džiaugtis dienomis, kurios man duotos, norėčiau vertinti akimirkas, kurias turiu. Norėčiau sugebėti kitus pasijausti reikalingais. Norėčiau gyventi. Manasis romantikas dar nemirė, bet po turputėlį merdi… jau du metai kaip merdi. Ironiška, bet liūdna, kad nieko nebejaučiu…net skausmo…