Drambliuko sapaliones

Kas tai per meilė? Būti su kuo nors apsimesti kas žmogų gerai pažįsti. Sakyti, kad jis/ji tau reiškia viską/gyvenimą/pasaulį. Laikytis už rankučių kaip mažiem vaikam, o kaip vienas paleidžia kaltinti „nuėjus į kairę”. Atsisakyti laiko su draugais, kurie nėra „bendri”. Mesti viską ir lakstyti paskui vienas kitą. Viešai bučiuotis, o likus vieniem kivirčytis. Sakyti, kad myli ir verkti jei kitas nesako to paties. Argi tai nekvaila… Argi tai galima vadinti meile…
Todėl verčiu tuos seilėtus puslapius, lyg viskas būtų tik akių dūmimas, kaip kad globalinis atšilimas. Daugelis tiki tuo, kuo nori tikėti, net nesusimąsto suformuoti savo nuomonės. Duok žmonėms kelią ir jie juo eis, nes tai paprasčiausiai lengviausia. Kam bristi iš upės jei jos dugnas smėlėtas, o krantas nužertas aštriais akmenimis?
Tu paauglys? Tai kodėl vienas. Tu verslininkas? Kodėl be kostiumo. Stereotipai taip giliai įsišaknijo mūsų sąmonėje, kad tapo faktais. O kas pjaunasi su faktais yra netiesa… Juodai užkniso žmonės primetantys savo nuomones. Jeigu aš tyliu nereiškia, kad sutinku, jeigu atsikertu nereiškia kad nepriimsiu tavo nuomonės. Bet tai ir liks tavo nuomonė. Nieko daugiau, nieko mažiau.

Rodyk draugams

Velniop! Velniop visas taisykles, visus „griauni savo gyvenimą”, visus jausmus ir skausmus. Tai mano gyvenimas, kodėl, o, kodėl turėčiau daryti tai ko iš manęs tikisi. Tai mano gyvenimas ir tai vienas ir vienintelis daiktas, kuris yra mano iki pakutinės akimirkos šioje žemėje. Todėl velniop tuos, kurių man reikia, velniop tuos, kuriems reikia manęs ir jie nedrįsta to pasakyti. „Pasaulis per didelis”, „Gyvenimas trumpas” fu*** bull****. Tai pasaulis, kuris mane priėmė ir gyvenimas, kurį aš gyvenu. Man nereikia kitų, kad žinočiau esąs „nuostabus žmogus”, fu** them. Gyvenu ne tam, kad būčiau „nuostabus”, o tam kad būčiau aš. Nes čia, šiame pasaulėlyje aš ir tik aš esu svarbus, visa kitą tik priemonės. Priemonės, kuriomis naudodamasis suprasiu, kad dar vis esu, kad aš dar gyvas, kad dar vis laisvas. Kai priemonės pradeda naudotis žmonėmis, jie miršta, kiekvieną dieną, po truputį, nesuvokdami to, bet jausdami šaltį krutinėje. Tai jų mirus širdis, ji neišgyvena nelaisveje, net jei nelaisvė tik išgalvota.
„Gyvenk, taip kad nesigailėtum” argi ne taip jie sako aš sakau nesigailėk, kad gyveni. Daugelis gailisi tų akimirkų, kai gyvena. Visuomenė už jas smerkia, niekina ir palaužia nepritapėlį. „Elkis kaip visi” aplink girdi jų balsus. „Visų” nėra, visuomenė, grupės - tai žvėrys, vadinantys kažką, „visais”, kai „visų” nėra ir nebuvo. Todėl, kad kiekvienas skirtingas, kiekvienas unikalus ir kiekvienas nori būti kaip „visi” tiek pat kiek būti išskirtinis. „Ne visi yra visi” skelbė „Omnitel” reklama, niekas nėra visi, skelbiu aš. Ir tebūnie taip, galiausiai visi turi tai suprasti.

Gaila, nesu toks. Man nenusispjaut, aš nesu laisvas ir nesu bejausmis. Draugai artimieji ir bet kas, nors kiek mane pažįstantis klaustų „ Tai iš kur visa tai?”
Pasakysiu viena.
„Fight club” - tikrai velnioniškas filmas.

Rodyk draugams

I thought myself how to trust oneself so that I won’t have to trust no one else. Always solo, but never alone.

In life, 80% of all the beauty is beauty that we see, 80% of all evil is the evil that we hear

It doesn‘t matter if you are happy or sad, abendioned or famous, hurting or loving, atractive or ugly, rich or poor… World just keeps spining and spining, no matter what or who you are, no mather what you do and with who you are. Ironicly but this spining is good and bad, funny and sad at the same time.

There is no simple love stories. If it’s simple - it’s not love. If it’s love it’ll get complicated.

I wonder if it’s so bad to live in your dream world, when truth and reality hurts like hell…

A bucket of rock, a cup of hip hop, a sip of instrumental and gramme of technological. Boil in silence and sprinkle some r‘n‘b. Now look, you made me…

No more heartbroken and no more love songs, it’s time to take it easy and rock’n'roll

Juokis ir pasaulis juoksis su tavimi, verk, o pasaulis vis tiek juoksis. Moralas- verkimas nepadeda, teks rasti kita būda užčiaupti pasauli.

Išmintes bangos dažniausiai dūžta i kvailumo krantus

Nėra blogos muzikos, yra tik netinkama nuotaika.

We will still live, you and me,
under the same sky, happily,
We will love and we will cry,
Untill one day when we die.

But it will never be the same,
We will never be again,
Living, smiling, crying both,
couse we aint gonna be together, no.

Rodyk draugams

Saulius buvo paprastas žmogelis: turėjo gerą darbą, kurį mėgo, turėjo draugų, merginą, tikėjo Dievu, bet ne per daug. Jis tebuvo paprastas laimingas žmogus. Bet vieną dieną viskas pasikeitė…

Buvo rytas, Saulių pažadino draugo skambutis:
- Greičiau atvažiuok, pakliuvau įbedą,- prabilo susijaudinęs Petro balsas- aš namie, raktas po kilimėliu.
- Tuoj būsiu,- susirūpinęs Saulius jau dėjosi švarką ant pečių.
- Pasiimk pinigų,- dar prieš padėdamas ragelį greitai ištarę draugas.
- Kiek?,- nebespėjo telefone jau pypsėjo monotoniškas garsas.
Dar kiek pastovėjęs prie savo spintos iš jos ištraukė maišelį su pinigais „juodai dienai”, tik jis dar nežinojo jog tai bus juodžiausia diena jo gyvenime. Nuvykęs prie Petro namų, Saulius rado raktą savo vietoje. Atsirakinęs duris jis įėjo vidun, dar bandė uždegti šviesa, bet nebuvo elektros:
-Keista,- pagalvojo ir sušuko- Petr….
Kažkas stipriai trinktelėjo jam per pakaušį ir jis tik spėjo išgirsti Petrą atsiprašinėjant, kai jo akys užsimerkė, o jis pats paniro į bedugnę juodumą. Saulius atsipeikėjo vidury pažįstamos gatvės, jo gatvės, nes šalia matė kavinę kurioje pusryčiaudavo. Ten kepė nepakartojamą omletą. Tik ji dar nebuvo atidaryta, dar buvo tik penkta ryto. Saulius pabandė pakelti galvą, ir nežmoniškas skausmas pervėrė jo pakaušį ir kaklą. Jis sukliko iš skausmo. Aplink pakilo išgąsdintų maisto beieškančių balandžių būrys. Jau buvo gana šviesu ir Saulius matė kaip jie kyla į nuo saulės jau rausvėjantį dangų. Jis panoro atsistoti, bet negalėjo pajudinti nei kojų, nei rankų, tiesą sakant jų net nejautė. Persigandęs Saulius ėmė kviestis pagalbos…
Jis guli palatoje, žinodamas jog yra paralyžuotas visam gyvenimui. Jo akyse kaupiasi ašaros, o mintyse skamba vienintelis žodis „Kodėl?”. Staiga atsiveria durys ir į jo palatą įeina vienintelis žmogus, kurį ji tikrai norėtų matyti, jo mergina - Skaistė.
-Sveika, mieloji…:- bet pamatęs jos akis nejučiom nutyla.
-Atėjau atsisveikinti,- nuleidusi galva prataria ji- nebegaliu su tavimi susitikinėti.
Abu tyli. Saulius bando dar kart pagauti jos žvilgsnį: gal ji apsigalvos, juk negali manęs palikti vieno, ji netokia… Skaistė susitvardo, šaltai pažvelgia į jį ir tarusi paskutinįjį, šaltą sudie išeina pro duris. Ir vis dėlto ji - tokia, pagalvoja Saulius. Jis guli lovoje dar tris dienas, per kurias į jo palatą įeina daug draugų, kolegų, nešinų gėlėmis ar vaisiais, bet jis juos visus išvaro. Jis nebeturi draugų. Jis nebeturi mylimo darbo. Jis neturi nieko, tik vieną klausima - kodėl?..
Ketvirtos dienos ryta, nelabai rimtai žiūrėjusi į savo pareigas, budinti seselė randa Sauliaus kūną iškritusį iš lovos, nosis sulaužyta, o jis pats užspringo krauju.
-Dabar jis jūsų problema,- pagalvoja sklęsdamas virš savo ledinio kūno Saulius- aš čia nieko nebeturiu ir manęs niekas nelaiko. Keliauju ten kur galėsiu užduoti esminį klausimą ir sužinoti gyvenimo prasmę…
Ir štai neseniai buvęs paralyžuotas ir nelaimingiausias žmogus pasaulyje jis stovi prie Rojaus vartų ir prašo šv.Petro jį įleisti.
-Negaliu. Tu pakėlei ranką prieš save ir Dievą buvusį tavyje. Tavo vieta ne čia.
-Bet aš turiu teisę čia būti, aš niekad niekam nekenkiau. Niekad nedariau pikto ar blogo, visad pagelbėdavau nelaimėje. Mano vieta čia, aš neturėjau pasirinkimo, nebegalėjau ilgiau kankintis.
-Visi turi kitą išeitį, visada galima kovoti. Tu pasidavei. Negaliu tavęs įleisti.
Praradęs visas viltis patekti Rojų, Saulius maldauja bent jau leisti jam susitikti su Dievu ir padaryti tai dėl ko atsisakė gyvenimo, o po jo ir Rojaus sodų. Šv. Petras galiausiai sutinka ir nueina sau. Po valandėlės aplink Saulių pasigirsta balsas, sklindąs iš visų pusių:
-Klausau tavęs. Gali užduoti vieną klausimą.
-Dieve, aš tave labai gerbiu,- pradeda Saulius- tu esi visažinis, visagalis, visamatantis ir taip toliau. Bet vienas klausimas, kurį tau noriu užduoti yra - Kodėl?. Kodėl man pradėjo nesisekti, kai ,atrodo, buvau laimingas, kai niekam nekenkiau, nieko nežeminau, kai turėjau viską, ko norėjau, nors galėjau turėti daug daugiau, kai džiaugiausi kiekviena gyvenimo akimirka? Kodėl?
Dievas tik trumpai ir linksmai nusijuokia ir atsako:
-O kodėl ne?..

Rodyk draugams

Štai mes vėl einame pakele… Trys draugai: Jis, Ji ir aš. Klausau Jos nenutylančio balso, mintyse kartoju Jos žodžius… Pagalvojau, kaip Tave myliu… Tu visada čia, su manimi, kai to reikia, visada primeni geruosius laikus.
Staiga, pastebiu, kad Jo nėra šalia. Atsisuku, taip… draugelis vėl užsisvajojo.
-Tylusis svajotojas -, pagalvoju sau.
-Nagi, eime, - ir apsisukęs einu toliau. Jis pasiveja… pralenkia mudu ir… sustoja - svajoja…
Gera mums kartu, bet laikas grįžti.
Pareiname į mano namus. Palieku Ją kalbėti su savimi, o Jam paduodu šio to užkrimsti. Ačiū, kad esate, kad vaikštote su manimi… kiekvieną dieną.
Taip ir valkiojamės mes… aš, mano šuo ir mylimoji muzika - Trys draugai

Rodyk draugams